vienitelis

vienìtelis, -ė adj. (1), vienỹtelis (1) OP20, OGLIII132, vienytė̃lis (2) žr. vienintelis: 1. Tę mano vienytė̃lis pusbrolis gyvena Snt. Rudinį, žiemą bei pavasarį kožname sveikame ir gerame aulėje vienitelė [bičių] motina tėra S.Dauk. Vienitelės bitės, tiesa, tankiai apserga ir miršta, bet visas aulys, arba visos bitės aulėje vienu kartu nėkados neapserga S.Dauk. Tūkstantėms aniolų ir žmonių Dievas vieno vienitelio grieko neprabočijo Pron. 2. Lieka pamotė piktoji, jos dukra – snaudalė toji ir Sigutė vienytėlė – be paguodos našlaitėlė S.Nėr. Vieniteláitis vaikelis, siratelis paliko DūnŽ. Vienas vieniteláitis, su sienums gyvena Krš. Aš vienytė̃lė užaugau iš penkių Bgt.